saldu - skanu.
pulitzeris. philip roth. amerikos idealas. blogi dalykai, nutinkantys paprastiems žmonėms. blogi dalykai nutinkantys geriems paprastiems žmonėms - per proxy.
ir dar aš skaičiau keletą review goodreads’uose, kur gan išsamiai dėstoma, kokia ši knyga pasibaisėtinai nuobodi, ilga ir pertekusi nereikšmingų detalių aprašymų (Newark’o žlugimas, užmiesčio gamtovaizdis, kaip gaminamos pirštinės ir pan.). man ji labai patiko, nors skaityti tikrai nebuvo lengva. taip, kartais norisi ją užversti ir daugiau nebeatsiversti. gal net nusviesti į kitą kambario kampą (išsyk noriu pasakyti, kad teko skaityti knygų, gerų knygų, kurias “nusviesti” norėjosi kur kas dažniau). savo experience’u šitos knygos skaitymas man labai priminė dostojevskio “nusikaltimą ir bausmę”, kurią skaičiau mokykloje. baisiai pykau ir ant raskolnikovo (kiek galima alpti!), ir ant dostojevskio (kam jį tokį sugalvojo), bet baigus skaityti (ne taip seniai tai supratau, gal prieš porą metų), jautiesi ne tik perskaitęs knygą ir sužinojęs istoriją - jautiesi išgyvenęs istoriją. žinoma, nė velnio jos neišgyvenai, bet vis tiek jautiesi išsunktas, kaip per mėsmalę permaltas, ir gali tik įsivaizduoti, ką išgyveno knygos herojus - bet gali pamėginti įsivaizduoti. ir tai kas lieka - ne tik sausi faktai: gyveno toks ir toks, nuveikė tą ir aną, išgyveno šį bei tą, pabaiga - lieka kažkoks patyrimas, kažkoks jausmas, o gal tik jausmo pėdsakas, atrodo lyg kažkas patirta paties, ir visai ne iš lapo popieriaus išskaityta.
tokios knygos yra nuostabios, kartais baisiai šlykščios (mccarthy “the road”), kartais sukeliančios bejėgišką pyktį (fowles “the collector”), bet visuomet nuostabios, paliekančios gilius išgyvenimus. žinoma, ir kiti kūriniai gali išspausti ašarą, ar sukelti šypseną, bet šį vakarą čia mes kalbame apie kūrinį, kuris sukrečia kažkur labai giliai viduje ir kurio paliktą atgarsį jauti visą gyvenimą. per visą savo gyvenimą man teko perskaityti tik kokias 4-5 tokias knygas (kurių 2 paminėtos kiek aukštėliau). kažkodėl man atrodo, kad american pastoral irgi yra viena iš jų. negaliu būti visiškai tikra, nes tokių knygų kaip tos, apie kurias bandžiau čia parašyti, tikiu, yra labai mažai. vien todėl, kad kartais labai daug reiškia ne tik pats kūrinys, bet taip pat laikas ir vieta. o kur dar kiekvieno individo asmenybės ypatumai :) kaip bebūtų, american pastoral leido man kai ką apie save suprasti. ir už tai aš mielai apipilčiau roth’ą milijonais pulitzerių ir apkabinimų.
jau nekalbant apie tai, kad, iš tiesų, tai labai gerai parašyta, labai gera knyga.5/5

pulitzeris. philip roth. amerikos idealas. blogi dalykai, nutinkantys paprastiems žmonėms. blogi dalykai nutinkantys geriems paprastiems žmonėms - per proxy.

ir dar aš skaičiau keletą review goodreads’uose, kur gan išsamiai dėstoma, kokia ši knyga pasibaisėtinai nuobodi, ilga ir pertekusi nereikšmingų detalių aprašymų (Newark’o žlugimas, užmiesčio gamtovaizdis, kaip gaminamos pirštinės ir pan.). man ji labai patiko, nors skaityti tikrai nebuvo lengva. taip, kartais norisi ją užversti ir daugiau nebeatsiversti. gal net nusviesti į kitą kambario kampą (išsyk noriu pasakyti, kad teko skaityti knygų, gerų knygų, kurias “nusviesti” norėjosi kur kas dažniau). savo experience’u šitos knygos skaitymas man labai priminė dostojevskio “nusikaltimą ir bausmę”, kurią skaičiau mokykloje. baisiai pykau ir ant raskolnikovo (kiek galima alpti!), ir ant dostojevskio (kam jį tokį sugalvojo), bet baigus skaityti (ne taip seniai tai supratau, gal prieš porą metų), jautiesi ne tik perskaitęs knygą ir sužinojęs istoriją - jautiesi išgyvenęs istoriją. žinoma, nė velnio jos neišgyvenai, bet vis tiek jautiesi išsunktas, kaip per mėsmalę permaltas, ir gali tik įsivaizduoti, ką išgyveno knygos herojus - bet gali pamėginti įsivaizduoti. ir tai kas lieka - ne tik sausi faktai: gyveno toks ir toks, nuveikė tą ir aną, išgyveno šį bei tą, pabaiga - lieka kažkoks patyrimas, kažkoks jausmas, o gal tik jausmo pėdsakas, atrodo lyg kažkas patirta paties, ir visai ne iš lapo popieriaus išskaityta.

tokios knygos yra nuostabios, kartais baisiai šlykščios (mccarthy “the road”), kartais sukeliančios bejėgišką pyktį (fowles “the collector”), bet visuomet nuostabios, paliekančios gilius išgyvenimus. žinoma, ir kiti kūriniai gali išspausti ašarą, ar sukelti šypseną, bet šį vakarą čia mes kalbame apie kūrinį, kuris sukrečia kažkur labai giliai viduje ir kurio paliktą atgarsį jauti visą gyvenimą. per visą savo gyvenimą man teko perskaityti tik kokias 4-5 tokias knygas (kurių 2 paminėtos kiek aukštėliau). kažkodėl man atrodo, kad american pastoral irgi yra viena iš jų. negaliu būti visiškai tikra, nes tokių knygų kaip tos, apie kurias bandžiau čia parašyti, tikiu, yra labai mažai. vien todėl, kad kartais labai daug reiškia ne tik pats kūrinys, bet taip pat laikas ir vieta. o kur dar kiekvieno individo asmenybės ypatumai :) kaip bebūtų, american pastoral leido man kai ką apie save suprasti. ir už tai aš mielai apipilčiau roth’ą milijonais pulitzerių ir apkabinimų.

jau nekalbant apie tai, kad, iš tiesų, tai labai gerai parašyta, labai gera knyga.
5/5

http://www.asofterworld.com/index.php?id=954

tobulas dalykėlis. comic strip, rašomi vyruko ir merginos, be proto įžvalgūs pastebėjimai, neįtikimai rezonuojantys su kažin kuo viduje

hell yea!  bent spalis turėtų būti mėnuo, kai galima skaityti siaubo knygas ir nesijausti kvailai, kai kas nors paklausia “ką skaitai”, o tuo metu patys rankoj turi Pulitzer prize-winning autoriaus knygą.
puiki istorija, vietomis darėsi visai neramu. 5/5

hell yea!  bent spalis turėtų būti mėnuo, kai galima skaityti siaubo knygas ir nesijausti kvailai, kai kas nors paklausia “ką skaitai”, o tuo metu patys rankoj turi Pulitzer prize-winning autoriaus knygą.

puiki istorija, vietomis darėsi visai neramu. 5/5

skaitau, nes mergina rašo "the office". o man patinka “the office”. lengvas labai skaitinys, bet yra nuoširdžiai linksmų vietų, ir sugaišto laiko negaila. :) 2/5 kaip knygai, ir 4/5 kaip prasiblaškymui.

skaitau, nes mergina rašo "the office". o man patinka “the office”. lengvas labai skaitinys, bet yra nuoširdžiai linksmų vietų, ir sugaišto laiko negaila. :) 2/5 kaip knygai, ir 4/5 kaip prasiblaškymui.

važiavau vieną popietę metro, pamačiau “Breed” posterį. spalis! pats laikas naujai siaubo knygai. dar skaičiau vienam review, buvo pasakyta, kad pabaiga netikėta. gal aš šiek tiek kitaip suprantu netikėtas pabaigas. labai nebloga knyga, iš tiesų. negaliu pasakyti, kad labai baisu buvo, bet truputį visgi buvo, net sėdint ryškiai apšviestoje salėje, dešimtims bendradarbių trinantis aplink ir visaip kaip triukšmaujant. puikiai parašyta. patiko. 5/5

važiavau vieną popietę metro, pamačiau “Breed” posterį. spalis! pats laikas naujai siaubo knygai. dar skaičiau vienam review, buvo pasakyta, kad pabaiga netikėta. gal aš šiek tiek kitaip suprantu netikėtas pabaigas. labai nebloga knyga, iš tiesų. negaliu pasakyti, kad labai baisu buvo, bet truputį visgi buvo, net sėdint ryškiai apšviestoje salėje, dešimtims bendradarbių trinantis aplink ir visaip kaip triukšmaujant. puikiai parašyta. patiko. 5/5

sudomino, nes autorius “Pulitzer Prize-winning”. gerai parašyta, istorija - tragiškai ironiška, koks tik pats gyvenimas gali būti. tik kuriam laikui praėjus netyčia sužinojau, kad šitas filmas pagal ją pastatytas. labai noriu perskaityti ir “American Pastoral”, “Portnoy’s Complaint” bei, tikriausiai, ir ne vieną kitą Roth’o knygą. 5/5p

sudomino, nes autorius “Pulitzer Prize-winning”. gerai parašyta, istorija - tragiškai ironiška, koks tik pats gyvenimas gali būti. tik kuriam laikui praėjus netyčia sužinojau, kad šitas filmas pagal ją pastatytas. labai noriu perskaityti ir “American Pastoral”, “Portnoy’s Complaint” bei, tikriausiai, ir ne vieną kitą Roth’o knygą. 5/5p

mirštu versdama kiekvieną psl. gerai, kad dar tik beveik įpusėjau A Clash of Kings :))

mirštu versdama kiekvieną psl. gerai, kad dar tik beveik įpusėjau A Clash of Kings :))

kai ieškojau sau siaubo knygos halloween’ui, berods tam pačiam the new york times buvo straipsnis apie ms. Ericą Morgenstern, kokia ji jauna ir talentinga, ir kaip The Night Circus yra naujos kartos twilight’as - gerai parašytas, originalus, critically acclaimed ir what not — aš iš esmės tokių knygų neskaitau dėl paprastos priežasties - nuobodu. bet The Night Circus perskaičiau. todėl, kad kitaip nei twilight, skaityti galima. ir labiausiai todėl, kad paskui galėčiau sakyti, kad tai iš tiesų nėra gera knyga. :)
dar turiu prisipažinti, kad nebūčiau kišus jos į savo readerį, jei ne amazon.com preview. visai netyčia scrollinau per black friday pasiūlymus, ir še tau - išmetė The Night Circus. atsidariau “look inside” (nuostabi funkcija) ir mane užbūrė pirmas “skyrius” (iš esmės esu apžavėta visų tų amerikietiškų hillbillies pramogų: ferry-wheels, carnivals ir pan. netraukia super-profesionalus Cirque de Soleil. žodž, hillbillies džiaugsmai :). nesiginu):
The circus arrives without warning. <…> It’s simply there, when yesterday it was not. <…> But it’s not open for business. Not yet. <…> And the black sign painted in white letters that hangs upon the gates, the one that reads: Opens at Nightfall, Closes at Dawn. The circus looks abandoned and empty. But you think you can smell caramel wafting through the evening breeze, beneath the crisp scent of the autumn leaves. A subtle sweetness at the edge of the cold.
cmoooon, pasakykit tik, kad ne gražu! kai kurie žmonės, tačiau, nemėgsta to perkrauto vaizdais ir pojūčiais rašymos stiliaus, bet man patinka. man tobulas Bradbury (nors visiškai suprantu tuos, kuriems jis ne prie širdies). taigi iškart įsimečiau The Night Circus į savo sonį ir metus visas kitas pradėtas knygas, (nes aš pradedu jų milijoną, o tada išmėtau po visus kampus, ir pamirštu…) kibau skaityt. ir po antro skyriaus norėjau švystelt į šoną. bet susiėmiau, ir vis dėl to perskaičiau. :)
kodėl nepatiko:
a) rašymo stilius. perkrautas detalėmis, perdėtai įmantrus. dialogai atrodo dirbtiniai. tuo tarpu, aprašymai labai kapoti, todėl didžiąja dalimi romane nesukuria bendros nuotaikos.
b) skyriai. per trumpi, kalba apie skirtingus veikėjus iš (o gal ir ne, sunku pasakyti) skirtingų požiūrio taškų, neretai atskirti mėnesių ar net metų tarpais (prie skyrių nurodomos datos).
c) veikėjai absoliučiai dvimačiai. sprendžiant apie jų charakterio savybes ar motyvaciją tenka aklai kliautis autorės apibūdinimu, nes iš pačio romano veiksmo neįmanoma susidaryt normalesnio požiūrio į veikėjus – labai menkai, jei iš viso, atskleisti. išimtis gal būtų antraeilė Isobel’ė, kuri, kažkodėl, man pasirodė daugiau mažiau pilnavertis ir savarankiškas veikėjas. nors apie ją rašoma ne tiek jau daug, kažkodėl pavyko susikurti gana visapusišką jos paveikslą savo galvoje. weird
d) siužetas. fucking blogai padarytas! pirmiausia tai, viskas vyksta be proto lėtai, toks susidaro vaizdas. nors į kiek ten, kokius tris su puse šimto puslapių sutalpinama virš 20 metų įvykių (apžvelgiamų labai paviršutiniškai…). dalykas tas, kad pateikiami tik fragmentai, ir tai – kažkokie keistai ne patys pagrindiniai. čia gal tik mano tokia nuomonė, bet tikrai. :o ir šiaip, mažai veiksmo, nors pagal istoriją kažkas kaip ir turėtų vystytis. pavaizduojami tik gana statiški įvykiai. jau minėjau, bet pasikartosiu – dialogai maždaug tokie, kokių galima būtų tikėtis žiūrint kokio nors filmo trailerį. trumpi, nieko nepasako, bet frazės skambios. ir klišinės. nuobodu. be to, akivaizdu, kad iš to, kiek detalių pateikiama apie romano kertinius akmenis (žaidimą, pagrindinius veikėjus… žaidimą – kuris goddammit yra viso ko ašis!), panašu, kad autorė atsidūrė gilioj duobėj ir pati nieko nesugalvojo, pagaliau nuėjo lengviausiu keliu, kuris, tačiau pateikė beveik niekinį skaičių atsakymų į knygoje keltus ir paslaptimis apipintus klausimus. unacceptable. be to, pilna visokių minor neatitikimų. pvz, sužaidžiama su veikėjų amžiumi – aiškiai nepasakoma why ar how, bet K – tačiau yra pora veikėjų, kurių, visiškai iš lempos, šitas dalykėlis neveikia. jokių paaiškinimų, nieko. tiesiog absoliučiai ignoruojama. na, ir daugiau panašių nesusipratimų galima nesunkiai atrasti. kartais, jeigu knyga gera, galima tokius dalykus atleisti. ypač, kai įsitrauki į tą išgalvotą istoriją, praleidi pro akis ne tokias nesąmones. neįmanoma, tačiau, įsitraukti į šią istoriją. žinau, kad kartojuosi, bet iš tiesų – kaip galima parašyta tokią knygą, ir galvoti, kad viskas su ja gerai? jei ji būtų visiškas šūdas, suprasčiau. autorius turi problemų. tačiau dabar skaitytojas lieka su daugybe klausimų, į kuriuos sulaukti atsakymų nėra vilties, ir vienišu wtf
e) pati idėja. nakties cirkas. naktinis cirkas. prisipažinsiu, kai skaičiau tą patį patį pirmąjį skyrelį, galvojau sau: va čia tai bus. nuostabi istorija apie cirką, kuris masina savo lankytojus užsukti nusileidus sutemoms… bet kodėl? kas jame tokio ypatingo? (lakiau pirštus sukryžiavus, kad tik nebūtų vampyrų. nebuvo) bent man, keliaujantis cirkas apskritai yra tobula vieta paslaptingoms, užburiančioms istorijoms rastis. juk cirkas tokia vieta, kur freaks of nature jaučiasi kaip namie, kur nėra aiškiai apibrėžtų ribų tarp gėrio ir blogio, kaip ir tarp grožio ir bjaurasties. kiekvienas įžengęs pro vartus ir patekęs į cirko pasaulį ateina plačiai išplėstomis, nuostabos kupinomis akimis. visi išankstiniai nusistatymai paliekami anapus tvoros, žmonės nori būti nustebinti, jie leidžiasi sukrečiami. iliuzijos tampa tikrove, nes mes leidžiame sau patikėti. o cirkas, kuriame tikri stebuklai slepiasi po iliuzijos rūbu? kas pasakys, kur ribos istorijų, kurios gali gimti tokioje žavingoje vietoje.
iš kitos pusės, niekada nežinai, kas iš tiesų sukosi autoriaus galvoje, kai jis rašė knygą. galbūt ms. Morgenstern niekada ir nematė savo nakties cirko iš tos pusės, iš kurios mačiau aš, skaitydama pirmąjį skyrių. aš mačiau beribį potencialą, kuris liko neišpildytas. ji, panašu, matė harį poterį, sukryžmintą su twilightu, ir išstumtą į cirko areną. nes jeigu aš klystu, o taip tikrai gali būti, tada kokio velnio? nuvylė
perskaičiau. nepatiko. yra gražių vietų. 2/5

kai ieškojau sau siaubo knygos halloween’ui, berods tam pačiam the new york times buvo straipsnis apie ms. Ericą Morgenstern, kokia ji jauna ir talentinga, ir kaip The Night Circus yra naujos kartos twilight’as - gerai parašytas, originalus, critically acclaimed ir what not — aš iš esmės tokių knygų neskaitau dėl paprastos priežasties - nuobodu. bet The Night Circus perskaičiau. todėl, kad kitaip nei twilight, skaityti galima. ir labiausiai todėl, kad paskui galėčiau sakyti, kad tai iš tiesų nėra gera knyga. :)

dar turiu prisipažinti, kad nebūčiau kišus jos į savo readerį, jei ne amazon.com preview. visai netyčia scrollinau per black friday pasiūlymus, ir še tau - išmetė The Night Circus. atsidariau “look inside” (nuostabi funkcija) ir mane užbūrė pirmas “skyrius” (iš esmės esu apžavėta visų tų amerikietiškų hillbillies pramogų: ferry-wheels, carnivals ir pan. netraukia super-profesionalus Cirque de Soleil. žodž, hillbillies džiaugsmai :). nesiginu):

The circus arrives without warning. <…> It’s simply there, when yesterday it was not. <…> But it’s not open for business. Not yet. <…> And the black sign painted in white letters that hangs upon the gates, the one that reads: Opens at Nightfall, Closes at Dawn. The circus looks abandoned and empty. But you think you can smell caramel wafting through the evening breeze, beneath the crisp scent of the autumn leaves. A subtle sweetness at the edge of the cold.

cmoooon, pasakykit tik, kad ne gražu! kai kurie žmonės, tačiau, nemėgsta to perkrauto vaizdais ir pojūčiais rašymos stiliaus, bet man patinka. man tobulas Bradbury (nors visiškai suprantu tuos, kuriems jis ne prie širdies). taigi iškart įsimečiau The Night Circus į savo sonį ir metus visas kitas pradėtas knygas, (nes aš pradedu jų milijoną, o tada išmėtau po visus kampus, ir pamirštu…) kibau skaityt. ir po antro skyriaus norėjau švystelt į šoną. bet susiėmiau, ir vis dėl to perskaičiau. :)

kodėl nepatiko:

a) rašymo stilius. perkrautas detalėmis, perdėtai įmantrus. dialogai atrodo dirbtiniai. tuo tarpu, aprašymai labai kapoti, todėl didžiąja dalimi romane nesukuria bendros nuotaikos.

b) skyriai. per trumpi, kalba apie skirtingus veikėjus iš (o gal ir ne, sunku pasakyti) skirtingų požiūrio taškų, neretai atskirti mėnesių ar net metų tarpais (prie skyrių nurodomos datos).

c) veikėjai absoliučiai dvimačiai. sprendžiant apie jų charakterio savybes ar motyvaciją tenka aklai kliautis autorės apibūdinimu, nes iš pačio romano veiksmo neįmanoma susidaryt normalesnio požiūrio į veikėjus – labai menkai, jei iš viso, atskleisti. išimtis gal būtų antraeilė Isobel’ė, kuri, kažkodėl, man pasirodė daugiau mažiau pilnavertis ir savarankiškas veikėjas. nors apie ją rašoma ne tiek jau daug, kažkodėl pavyko susikurti gana visapusišką jos paveikslą savo galvoje. weird

d) siužetas. fucking blogai padarytas! pirmiausia tai, viskas vyksta be proto lėtai, toks susidaro vaizdas. nors į kiek ten, kokius tris su puse šimto puslapių sutalpinama virš 20 metų įvykių (apžvelgiamų labai paviršutiniškai…). dalykas tas, kad pateikiami tik fragmentai, ir tai – kažkokie keistai ne patys pagrindiniai. čia gal tik mano tokia nuomonė, bet tikrai. :o ir šiaip, mažai veiksmo, nors pagal istoriją kažkas kaip ir turėtų vystytis. pavaizduojami tik gana statiški įvykiai. jau minėjau, bet pasikartosiu – dialogai maždaug tokie, kokių galima būtų tikėtis žiūrint kokio nors filmo trailerį. trumpi, nieko nepasako, bet frazės skambios. ir klišinės. nuobodu. be to, akivaizdu, kad iš to, kiek detalių pateikiama apie romano kertinius akmenis (žaidimą, pagrindinius veikėjus… žaidimą – kuris goddammit yra viso ko ašis!), panašu, kad autorė atsidūrė gilioj duobėj ir pati nieko nesugalvojo, pagaliau nuėjo lengviausiu keliu, kuris, tačiau pateikė beveik niekinį skaičių atsakymų į knygoje keltus ir paslaptimis apipintus klausimus. unacceptable. be to, pilna visokių minor neatitikimų. pvz, sužaidžiama su veikėjų amžiumi – aiškiai nepasakoma why ar how, bet K – tačiau yra pora veikėjų, kurių, visiškai iš lempos, šitas dalykėlis neveikia. jokių paaiškinimų, nieko. tiesiog absoliučiai ignoruojama. na, ir daugiau panašių nesusipratimų galima nesunkiai atrasti. kartais, jeigu knyga gera, galima tokius dalykus atleisti. ypač, kai įsitrauki į tą išgalvotą istoriją, praleidi pro akis ne tokias nesąmones. neįmanoma, tačiau, įsitraukti į šią istoriją. žinau, kad kartojuosi, bet iš tiesų – kaip galima parašyta tokią knygą, ir galvoti, kad viskas su ja gerai? jei ji būtų visiškas šūdas, suprasčiau. autorius turi problemų. tačiau dabar skaitytojas lieka su daugybe klausimų, į kuriuos sulaukti atsakymų nėra vilties, ir vienišu wtf

e) pati idėja. nakties cirkas. naktinis cirkas. prisipažinsiu, kai skaičiau tą patį patį pirmąjį skyrelį, galvojau sau: va čia tai bus. nuostabi istorija apie cirką, kuris masina savo lankytojus užsukti nusileidus sutemoms… bet kodėl? kas jame tokio ypatingo? (lakiau pirštus sukryžiavus, kad tik nebūtų vampyrų. nebuvo) bent man, keliaujantis cirkas apskritai yra tobula vieta paslaptingoms, užburiančioms istorijoms rastis. juk cirkas tokia vieta, kur freaks of nature jaučiasi kaip namie, kur nėra aiškiai apibrėžtų ribų tarp gėrio ir blogio, kaip ir tarp grožio ir bjaurasties. kiekvienas įžengęs pro vartus ir patekęs į cirko pasaulį ateina plačiai išplėstomis, nuostabos kupinomis akimis. visi išankstiniai nusistatymai paliekami anapus tvoros, žmonės nori būti nustebinti, jie leidžiasi sukrečiami. iliuzijos tampa tikrove, nes mes leidžiame sau patikėti. o cirkas, kuriame tikri stebuklai slepiasi po iliuzijos rūbu? kas pasakys, kur ribos istorijų, kurios gali gimti tokioje žavingoje vietoje.

iš kitos pusės, niekada nežinai, kas iš tiesų sukosi autoriaus galvoje, kai jis rašė knygą. galbūt ms. Morgenstern niekada ir nematė savo nakties cirko iš tos pusės, iš kurios mačiau aš, skaitydama pirmąjį skyrių. aš mačiau beribį potencialą, kuris liko neišpildytas. ji, panašu, matė harį poterį, sukryžmintą su twilightu, ir išstumtą į cirko areną. nes jeigu aš klystu, o taip tikrai gali būti, tada kokio velnio? nuvylė

perskaičiau. nepatiko. yra gražių vietų. 2/5

visiškai netyčia pamačiau šią knygą berods the NY times Halloween&#8217;o pasiūlymų saraše, ir nusprendžiau pasidaryt sau šventę ir per Visus Šventus paskaityti visiškai random naują siaubo knygą. nesužavėjo.
skaityti galima, žinoma, bet per daug Rosemary baby, ir per mažai originalumo, susigyvenimo su veikėjais. per mažai įtampos, pagaliau. be to, pabaiga nuspėjama. 2/5

visiškai netyčia pamačiau šią knygą berods the NY times Halloween’o pasiūlymų saraše, ir nusprendžiau pasidaryt sau šventę ir per Visus Šventus paskaityti visiškai random naują siaubo knygą. nesužavėjo.

skaityti galima, žinoma, bet per daug Rosemary baby, ir per mažai originalumo, susigyvenimo su veikėjais. per mažai įtampos, pagaliau. be to, pabaiga nuspėjama. 2/5